Pabūsiu guots dabar

"Ne mūsų kojoms šita žemė,ne mūsų sieloms ir dangus". Nežinau kodėl,bet užsimaniau paklausyt Utenos gotyčno popso-SIELOS.Sukelia melancholišką nuotaiką.Sarkastiškos mintys lenda galvon.Visoks briedas ramybės neduoda.Po vasaros pabaigos dar vis jaučiuosi nesava ir keistai.Visa erdvė aplink mane,žmonės,objektai sukasi nežmonišku greičiu ir nesugebu susigaudyt kas,kur,ką daryt,kaip ir t.t...Nesuprantu kas man. Bet juk tai baigsis.Viskas nestovi vietoj.Ėmiau permatyt žmones kiaurai.Šlykštūs savo būdu padarai.Aš iš jų neišsiskiriu,nes taip pat esu tokia.Ir tuo gailiuosi.Kaip sakiau norėčiau būt drugeliu.Arba paršiuku:)) Gerai,perėjau labai lengvai ir naturaliai prie ironijos.Noriu į Norvegiją.Aš rimtai.Tai buvo ne į temą.
O grįžus prie temos tai...Norėjau kažką labai svarbaus pasakyt ,bet pamiršau.Matyt tai nebuvo labai svarbu,nes bandau prisimint jau dvidešimt minučių.Tiek tos.Mano blevyzgojimą pratęsma kitą kartą.

Šeitan.