Andrius Kaniava - Daina apie Vilnių

Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto,
Su meile prabudusia, mašinų smalkėm atskiesta,
Kur metai, lyg tas popierinis laivelis, svajoja nuskęst,
Bet vis plaukia ir plaukia ir plaukia pro šalį.

Čia barstome nuomones, čia gliaudom mintis,
Svetimi vaikai per tą laiką užauga,
Ir nukanda Vilniaus bokštams galvas neviltis,
O pliki stogai plaukais apauga.

Čia rotušė -lyg Napoleono pulkai,
Nuo kadais karaliauja balandžiai ubagai.
Jie ryja ir šika, reklamuodami šalį,
Gaila dingo Kapsukas, bet yra Vienos balius.

Čia Katedros bokštas, įkalinęs laiką
Dar mojuoja varpais ir šlapimo nelaiko
Čia pavyksta užčiuopt praeities didingumą,
Nors kojos įklimpusios į kramtomą gumą.

Priedainis
Aš einu gatve, ne parodyt save,
Ne prikelt iš numirusių miesto dūšią,
Kaip prastam kine, atbuline data,
Aš tik ieškau kitos gatvės pusės.

Per šlapią šaligatvį, dar maži ir jaukūs
Bėga, lekia ir skuba palaidi jausmai,
Čia vis dar atsigręži, lyg kas tave šauktų,
Ir vis pabundi, kai nutyla garsai.

Oi neklausk, mano miela, ko šiam mieste stinga
Mes čia neparsiduodam, tik po biškį atpingam.
Tik pilis vis dar laikos aukščiau jūros lygio,
Kai vilkas nesapnuojamas visai surūdija.

Priedainis

Tuščios gatvių gyslos rytais groja tango,
Kol Viešpats užpyksta ir spjauna pro langą.
Aš, kaip ir tu, į šią šventę nekviestas,
Tik lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto.

Priedainis
Va šita daina man primena rudenį.
"Oi neklausk, mano miela, ko šiam mieste stinga,Mes čia neparsiduodam, tik po biškį atpingam." Myliu šituos žožius.